Kosmoso turizmas

  Pastaruoju metu vis daugiau rašoma ir kalbama apie kosmoso turizmą. Vieni jau giriasi nusipirkę bilietus kosminiams skrydžiams, kiti vadina tai beviltišku užsiėmimu. Tad kur baigiasi fantastika ir prasideda tikrovė ?

Atlikta viešosios nuomonės apklausa JAV parodė, kad beveik 70% amerikiečių į klausimą „Ar skristumėte trumpam į kosmosą, jei  jums leistu sveikata ir jei tam turėtumėte pakankamai lėšų ?“ atsako teigiamai. Manoma, kad per 50% pasaulio gyventojų į šį klausimą taip pat atsakytu teigimai.  Galima daryti išvadą, kad nei vienas kitas turizmo objektas negali lygintis su kosmoso turizmu. Atrodytų, belieka sukurti tinkamą biznio planą ir uždirbti milijonus. 

(Žiūr. Galerija)

   Lėktuvas nešėjas „WhiteKnight One“                                                             Erdvėlaivis "SpaceShip One"

                     Nenuostabu, kad kosmoso turizmu pirmieji susidomėjo talentingi verslininkai milijonieriai. Didelį postūmį šio verslo atsiradimui davė graikų kilmės milijonierius Peter Diamandis. 1993 metais jis perskaitė skraidymų pionieriumi laikomo Charles Lindbergh knygą apie pirmuosius skrydžius per Atlantą. Knygos autorius pažymi, kad tuo metu įsteigta premija už pirmąjį transatlantinį skrydį buvo pagrindinis stimulas vedantis konstruktorius ir pilotus į tuo metu atrodžiusį beprotišką sumanymą. Peteriui Diamandžiui kilo idėja įsteigti prizą šiais laikais beprotiškai  atrodančiai idėjai įgyvendinti.  Būdamas apsukrus verslininkas P.  Diamandidis įsteigė prizą, kurį pavadino X-Prize. Įkūrė prizo rėmimo fondą, įnešė pradinį įnašą ir įpūtė prizui gyvybės per žiniasklaidą. Diamandidžio nuojauta neapgavo ir 1998 metais įsteigtą rėmimo fondą nutarė rimtai papildyti milijonierių Ansari šeima. Nuo tada prizo pavadintas buvo pakeistas į Ansari X-Prize, kurio vertė tapo 10 milijonų JAV dolerių.  Prizas bus paskirtas tam, kas išpildys tris užduotis :

-         sukurs pilotuojamą erdvėlaivį, kuriame galės skristi nemažiau kaip 3 asmenys, su kuriuo bus galima pakilti į 100 km aukštį ir 

          kuris bus pagamintas išskirtinai privačiomis lėšomis,

-         po skrydžio erdvėlaivis saugiai nusileis žemės aerouoste,

-         skrydį į 100 km aukštį tas pats erdvėlaivis pakartos antrą kartą ne vėliau kaip už dviejų savaičių po pirmojo skrydžio.

Kodėl į 100 km aukštį? Nes tai aukštis, nuo kurio prasideda tikrasis kosmosas. Aplinka aptemsta ir pasimato žemės gaublio kontūrai. Tokie skrydžiai vadinami suborbitaliniais skrydžiais.  Jau po metų po Ansari X- Prize įsteigimo, užsiregistravo 20 komandų siekiančių gauti šį prizą. Buvo pasiūlyta eilė techninių sprendimų. Tolimesnė eiga parodė, kad realiausi iš jų buvo du. Pirmasis,  kada specialus lėktuvas pakelia laivą į 15 km. aukštį ir nuo jo startuojama į kosmosą ir antrasis, kada erdvėlaivis pakeliamas oro balionu ir nuo jo aukštyn startuoja erdvėlaivis. Po pakilimo į planuotą aukštį erdvėlaivis, kaip įprastas lėktuvas nusileidžia ant žemės. Ansari X-Prize nebuvo prizas skirtas turistinio erdvėlaivio sukūrimui. Tikslas buvo sukurti bandomąjį erdvėlaivį nesunkiai pakylanti į 100 km. aukštį. Tačiau Diamadžiui ir kitiems šio žaidimo dalyviams buvo aišku, kad tas kas laimės šį prizą taps kosmoso turizmo favoritu. Nuo 1998 iki 2004 metų praėjo 6 intensyvaus darbo metai ir tai pavyko – prizą laimėjo garsiausias pasaulyje lėktuvų konstruktorius Burto Rutanas,  sukonstravęs erdvėlaivį „SpaceShip One“.

                      Laikinai palikime 1998 metais įsteigto X-Prize dalyvius kurti ir tobulinti savo privačius erdvėlaivius, galinčius pakilti į 100 km aukštį ir pažiūrėkime kas vyko kitame segmente - stambaus kalibro versle, užsiimančiu profesionaliais kosminiais skrydžiais į 500 – 600 km kosminį aukštį. Spaudžiami finansinių sunkumų ir idėjos nepraleisti geros verslo šakos subruzdo kosmoso milžinai – rusų ir amerikiečių kosmoso agentūros. Jei amerikiečių NASA buvo ir toliau lieka idėjos sujungti profesionalius skrydžius su kosminio turizmo elementais priešininkė, tai rusų kosmoso agentūrai Roskosmos  ši idėja pasirodė patraukli. Per daug nesireklamuodami rusai surado vieną tinkamą turistą – milijardierių iš JAV Dennis Tito ir sudarė su juo kontraktą, kurio esmė buvo labai paprasta -  už 20milijonų JAV dolerių kartu su kosmonautais profesionalais nuskraidinti turistą į vieną iš kosminių stočių. Pradžioje buvo planuotą turistą pakelti į kosminę stotį MIR, bet saugumo sumetimais buvo nutarta jį nuskraidinti į Tarptautinę Kosminę Stotį (TKS). Dėl tokio rusų sumanymo amerikiečiai pagrasino rusams kosminėm sankcijom, tačiau tolimesnėse derybose abi šalys susitarė. Taip Dennis Tito įėjo į istoriją kaip pirmasis pasaulyje kosmoso turistas 2001 metais pakilęs į kosmosą ir nuskriejęs į TKS. 2002 metais tokį pat skrydį į kosmosą pakartojo dar vienas multimilijonierius iš Pietų Afrikos Respublikos Mark Shuttleworth. Po sėkmingai pasibaigusių pirmųjų bandymų rusai pradėjo pardavinėti atsirandančias laisvas vietas į erdvėlaivius skraidančius į TKS. Transportiniai laivai į TKS gali talpinti 6 – 7 kosmonautus ir ne su kiekviena misija laivas būna pilnai užpildytas. „Roskosmos“ sudarė sutartį su amerikiečių firma „Space Adventures“ ir perdavė jai bilietų pardavimo teisę. Tad šiandien norint pasiekti TKS yra žinomas adresas, kur galima kreiptis. Eilė turtingų kosmoso turistų jau aplankė TKS. Vienas paskutiniųjų buvo Software  milijardierius Charles Simonyi. Galima neabejoti, kad jau artimiausiu metu turistų skrydžiai taps dar dažnesni. Firma „Space Adventures“ pradėjo siūlyti ir daugiau atrakcijų kosmoso turistams. Viena iš jų būtų  pasivaikščiojimas po atvirą kosmosą iš TKS. Skrydžiai į kosmosą per TKS užtrunka nuo 10 iki 14 dienų ir oficialiai skelbiama tokių skrydžių kaina yra nuo 20 iki 25 milijonų dolerių. Firma „Space Adventures“ planuoja, kad ateityje bus galima turistus nuskraidinti į TKS, o išten su kita kapsule apskrieti aplink Mėnulį vėl sugrįžti į TKS. Tokių skrydžių kaina turistui bus apie 100 milijonų dolerių.

TKS yra didžiausias pasaulio istorijoje tarptautinis projektas, tad kosmoso turizmo galimybės pasinaudoti TKS yra ir bus ribotos, nes šalys, projekto dalyvės, siekia kitų tikslų nei kosmoso turizmo plėtojimas. Reikia įvertinti ir tai, kad NASA, būdama didžiausia šio projekto finansuotoja žiūri skeptiškai į tokį TKS naudojimą. Tad jei valstybinėms kosmoso agentūroms prireiks didesnio TKS potencialo, kosmoso turizmas bus nustumtas į antrą planą.

Nors „Space Adventures“ giriasi pardavusi kosminius bilietus ateities skrydžiams, ji nebeilgai užims monopolistinę vietą kosmoso turizme. Kad spėti aptarnauti visus norinčius išleisti po 20 ir daugiau milijonų dolerių į žaidimą įsitraukė vienas iš JAV viešbučių verslo milijardierių Robert Bigelow. Jis ėmė finansuoti darbus rekonstruojant vieną atitarnavusią rusų kosminę stotį bandant pritaikyti ją kosmoso turizmui. Rekonstrukcijos darbai vyksta pilnu tempu, o juos baigus pirmąjį kosminį viešbutį planuojama pakelti į550 km aukščio orbitą.  Roberto Bigelow kosminio turizmo firma „Bigelows Aerospace“ pretenduoja tapti pirmąją didžiojo kosmoso turizmo agentūra su savo kosminiais laivais ir skrydžių valdymo centru. „Bigelows Aerospace“ teigia, kad ji siūlys ne tik kosminio viešbučio paslaugas, bet ir nuomos vietas kosminėje stotyje šalims, kurios pačios neturi kosminių laivų, pritaikytų žmonių skrydžiams, tačiau pageidauja atlikti eksperimentus kosminėje stotyje.

Į įvairias spekuliacijas žiniasklaidoje apie parduotus bilietus skrydžiams į kosmosą ir netgi aplink mėnulį reikia žiūrėti per realybės akinius. Šiandien tai daugiau reklama, parama verslui nei konkretus rytdienos skrydis. Visi šie projektai be galo brangūs, o  jų realizacija užtrunka ne vienerius metus. Be abejonės firmos, pirmosios pradėjusios skraidinti turistus į atvirą kosmosą susižers milijoninius pelnus. Tačiau ir rizika yra nepaprastai didelė. Privati Bigelow firma kurdama savo stotį – viešbutį kosmose susiduria su daugybe techninių problemų. Nuo pirmųjų skrydžių sėkmės priklausys viso projekto likimas. Galime įsivaizduoti, kas atsitiktu, jei įvyktų kažkas tragiško. Visos milijoninės investicijos prarastų prasmę, o turistų noras kuo greičiau pakilti į kosmosą ilgam atšaltu.

Bet sugrįžkime į žemesniąją kosminio turizmo ligą - į suborbitalinių skrydžių organizavimą. Kaip jau straipsnyje minėta, buvo bandoma pakilti į 100 km. aukštį keliais būdais. Konstruktoriaus Burto Rutano laivas „Space Ship One“ laimėjo X- prizą, ir tai leidžia tikėtis, kad toks 100 – 120 km aukščio skrydis artimiausią dešimtmetį bus populiariausias. Kaip vyksta suborbitalinis skrydis „Space Ship One“ laivo pavyzdžiu? Pilotai ir keleiviai susėda į erdvėlaivį, panašų į reaktyvinį lėktuvą. Erdvėlaivis yra įmontuotas tarp dviejų lėktuvų. Tad žemėje laivas atrodo taip, lyg vienu rėmu būtų sujungti trys lėktuvai. Pakilus nuo žemės erdvėlaivis su astronautais yra viduryje, o  šoniniai lėktuvai kurie kelia erdvėlaivį tampa lėktuvais nešėjais. Pakilus į 15 – 16 km. aukštį erdvėlaivis atsikabina nuo lėktuvo nešėjo ir keletą sekundžių planiruoja laisvuoju kritimu visai nevaldomas. Kai nuotolis tarp lėktuvo nešėjo ir erdvėlaivio tampa pakankamas, įsijungia erdvėlaivio varikliai. Erdvėlaivis pilna jėga šauna statmenai į kosmosą. Per 30 sekundžių pasiekiamas 3.200 km/val. greitis.

Erdvėlaivio keleiviai patiria 3,5 karto dydžio perkrovimus. Po 2 minučių erdvėlaivio varikliai išsijungia, tuo metu erdvėlaivio greitis pasiekia 4.200km/val. Toliau erdvėlaivis kyla į viršų suteikto pagreičio dėka, balistine orbita iki 100 – 120 km. aukščio. Pasiekęs maksimalų aukščio tašką, erdvėlaivis apsiverčia galva žemyn ir žemės traukos jėgos veikiamas su pagreitėjimu krenta žemės kryptimi. Šio skrydžio metu erdvėlaivio keleiviai 4 – 5 minutes patiria nesvarumo būseną, o pakilę į 100 km. aukštį pamato žemės kontūrus. Po to prasideda erdvėlaivio stabdymas ir keleiviai antrą kartą patiria stiprius perkrovimus. 16 km. aukštyje erdvėlaivis pereina į horizontalų skrydį žemės atžvilgiu ir iškart leidžiasi numatytame aerouoste. Visa kelionė trunka apie vieną valandą.

Po to kai Burto Burano laivas Space Ship One laimėjo X- prizą  anglų milijardierius nutrūktgalvis Richard Bransonas nieko nelaukdamas pasiėmė į savo globą konstruktorių Burtą Rutaną. Bransonas įkūrė firmą „Virgin Galaktic“ ir nusprendė tapti šio kylančio verslo lyderiu pasaulyje. Laivas „Space Ship One“ turistiniams skrydžiams netiko. Jame galėjo skristi vienas pilotas ir dukeleiviai. Apklausos parodė, kad skristi prisirišus diržais turistų netenkina, jie pageidauja patirti nesvarumo būseną. Tad pradėtas kurti naujas, geriau kosmoso turizmui tinkantis laivas „Space Ship Two“, kuriame yra šešios vietos keleiviams ir dviems pilotams. Šių metų kovo 24 dieną sėkmingai pavyko pirmasis naujojo lėktuvo nešėjo „White Knight Two“ bandymas. (Žiur. Galerija) Sekantis bandymas bus su erdvėlaiviu „Space Ship Two“. JAV su nekantrumu laukiama sėkmingų bandomųjų skrydžių, nes jau parduota virš 300 bilietų pirmiesiems skrydžiams ir nekantrūs turistai pageidauja kuo greičiau tapti astronautais. Bilietai tokiems skrydžiams žada kainuoti nuo 10 iki 20 tūkstančių dolerių. Visiems pakilusiems į 100 km. aukštį suteikiamas oficialus astronauto sertifikatas, nes turistas yra realiai pabuvojęs kosmose.

Nutrūktgalvis milijardierius Richard Bransonas investuoja milžiniškus pinigus į šią sritį, kuri skirta trokštančių patirti kosmoso malonumus patenkinimui. Jis stato nepaprasto grožio aerodromą JAV valstijoje Naujoji Meksika pavadintu „Spaceport America“, kuris skirtas tik turistiniams skrydžiams į kosmosą organizuoti. (Žiūr. Galerija). Bransonas planuoja dar toliau, antrąjį aerouostą žadama statyti Švedijoje, už poliarinio rato Kirunos miestelyje - „Spaceport Sweden“. Tikimasi, kad skrydžiai matant šiaurės pašvaistę bus dar patrauklesni turistams.  Tačiau patyrimo, kaip turistai atlaikys tokius skrydžius dar nėra. Spaudoje sutinkami straipsniai, kuriuose aptariamos pikantiškesnės tokio skrydžio detalės.  Sublogavus skrydžio metu, vaizdas pro erdvėlaivio laivą gali greitai pasikeisti vaizdu į specialų popierinį maišelį, kurio turinio šviežiai iškeptas astronautas kaip kosminio suvenyro parsivežtigali ir nenorėti.

Į klausimą, kas gali tapti kosmoso turistu - atsakymas yra paprastas. Pirma, reikia pasirinkti skrydį, atitinkantį turisto kišenę. Antra, turistas turi būti sveikas. Šiandien net profesionaliems kosmonautams nebetaikomi tokie griežti sveikatos reikalavimai, kaip būdavo prieš 15 - 20 metų. Suborbitaliniams skrydžiams turistų sveikatos reikalavimai yra minimalūs – būtina, kad žmogus būtų sveikas, netūrėtų aštrių negalavimų. Planuojama, kad turistai norintys skristi su „SpaceShip Two“ turės atvykti į  Bransono aerouostą „Spaceport America“ ir prieš skrydį praeiti trijų dienų pasiruošimo skrydžiui programą.  Turistai skrendantys į tolimesnį kosmosą, pavyzdžiui per „Space Adventures“ agentūrą, turi būti sveiki ir praeiti 3 – 4 mėnesių pasiruošimo skrydžiui programą.

Pabaigoje galime teigti, kad šiandien turistinius skrydžius į kosmosą realiai siūlo tik viena agentūra –„Space adventures“ su rusų kapsule Sojuz- TMA į TKS. Minimalios išlaidos 20 miljonų dolerių.  Bigelows kosminis viešbutis – dar ateities planuose. Suborbitalinius skrydžius planuojama pradėti dar šiais 2010 metais. Tačiau patyrimas rodo, kad turistinių kosminių skrydžių programų pradžia dažniausiai vėluoja. Pajautusios galimybę dalyvauti kosmoso turizmo versle intensyviai šioje srityje dirba ne tik šiame straipsnyje paminėtos firmos. Savo šanso nenori prarasti ir Europos firmos. Tad naujienų artimiausioje ateityje tikrai bus.

Faustas Keršys

Kosminių technologijų studijų centro Direktorius