bronislovas-burgisDr. Bronislovas Burgis –KTU Gimnazijos direktorius, KTU Fundamentaliųjų mokslo fakulteto Taikomosios matematikos katedros docentas, žurnale „Kompiuterija“ 2007m. spalis rašė:

„ Kompiuterijos „aušrininkas“ Lietuvoje D. Zanevičius intelektu pranoko daugelį dabartinių mano studentų.
Anuomet. Esu likęs tikėti, kad kompiuteriją jis „vairavo“ neblogai. „

grazina1Sveikindami mūsų gerbiamą dr. Donaldą Zanevičių 75-ių metų jubiliejaus proga
bei norėdami supažindinti su šio mokslo žmogaus nuopelnais bei gyvenimo istorija
mūsų svetainės skaitytojus, pateikiame žurnale „Mokslas ir Technika“ 2010 m. Nr.5
Gražinos Kriščiukaitienės išspausdintą straipsnį „Kompiuterijos pradininkas Lietuvoje“,
kuris taip ir nepasiekė plačiosios internautų auditorijos..

Gražina Kriščiukaitienė

Kompiuterijos pradininkas Lietuvoje

Šiandien mūsų gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kompiuterio. Jo galimybėmis naudojasi chirurgai, jais valdomi ištisi gamybiniai procesai. Tačiau ar žino kas, jog ir Lietuva su savo mokslo žmonėmis bei inžinieriais, yra įnešusi tam tikrą vaidmenį į šio XX a. stebuklo kūrimo raidą? Vienas tokių žmonių yra dr. Donaldas Zanevičius, birželyje švenčiantis savo 75-metį.
Panevėžio senamiesčio Šermukšnių gatvėje tebestūkso dviaukštis Zanevičių namas, kur augo trys jų vaikai. Tėvas anuomet turėjo vyno fabrikėlį ir tris medelynus. Vaikystė, kaip sako Donaldas, prabėgo tarp vyno statinių ir medelyno medžių, kuriuos reikėdavo skiepyti, prižiūrėti. Šis užsiėmimas paaugliui buvo pats maloniausias. Praūžus karui, Donaldas susidomėjo radijo technika. Pradžioje skaitė šios srities knygas, o vėliau ir pačiam ėmė knietėti kažką pasigaminti. Namuose buvo prieškario plokštelių su Dolskio ir kitų ano meto dainininkų įrašais. Tuomet ir subrendo mintis nusipirkti grotuvą, pačiam pasidaryti stiprintuvą, garsiakalbį ir pradėti groti mokyklos šokiuose. Bet iš kur paimti lempų, stiprintuvo detalių? Tuo metu šalia Panevėžio stovėjo karo aviacijos dalinys. Sklido gandai, kad ten už degtinės butelį gali gauti visko, ko šiam reikalui reikia. Ir išties bendrą kalbą su kariškiais Donaldas rado greitai. Netruko ir pasigaminti stiprintuvą. Pradėjus groti mokyklos šokiuose, žinia po miestą pasklido greitai. Jį ėmė kviestis kitos mokyklos, o kai ant Nevėžio senvagės įrengė čiuožyklą, jai taip pat reikėjo muzikos. Tuomet prasidėjo tikrasis „biznis“. Uždarbis uždarbiu, bet maloniausia buvo tai, jog pačiam nebereikėjo tampyti sunkios įrangos, parodai draugui, kaip įjungti, o pats pačiūžomis pasileidi skrieti čiuožyklos ledu…
Tuomet Donaldui net nekildavo abejonių, jog baigęs mokyklą studijuos radiotechniką. Tačiau jis su brandos atestatu rankose pakeleivingu sunkvežimiu nusigavęs iki Kauno, KPI rūmuose išvydo skelbimą, jog rengiamas konkursas į Leningrado Bonč-Brujevičiaus instituto televizijos specialybę. Tuomet SSRS televizoriai dar nebuvo gaminami, bet kalbos apie šį technikos stebuklą jau sklido. Kodėl nepabandžius, pamanė Donaldas. Tiesa, konkursas į vieną vietą buvo 7 pretendentai. Egzaminus pavyko išlaikyti, sulaukęs žinios, jog jis priimtas, kaip ant sparnų parlėkė namo, o čia mama su tėvu visai neapsidžiaugė. Vyresnioji dukra jau studijuoja Kaune. Jai kambarį reikia samdyti, o dabar Donaldą į Leningradą teks išleisti. Šeimos biudžetas to tikrai neatlaikys… Ką gi. Donaldui tenka grįžti į Kauną ir atsisakyti studijų baltųjų naktų mieste. Priėmimas į KPI baigėsi, visos vietos užimtos. Apie radiotechniką nėra nei ko svajoti. Buvo pasiūlyta tapti kandidatu į pramonės elektrinių įrengimų specialybę. Teko sutikti, nors nei bendrabučio, nei stipendijos niekas nedavė. Ką daryti?
Sesuo, antro kurso studentė, tuomet nuomojosi kambarį pas K. Gaigalą. Tai buvo radijo inžinierius, pirmasis Kauno radijo stoties direktorius. Tai jis prieškaryje pastatė pirmąją radijo stotį Lietuvoje. Vakarais K. Gaigalo namuose, Žaliakalnyje, Donaldas išgirsdavo tokių istorijų, kad net žadą užimdavo. Jis pasakodavo apie studijas Peterburge, garsiojo radisto A. Popovo paskaitas, kurios, beje, buvusios prastos, bet užtat jo laboratoriniai darbai buvę tikrai įdomūs. Po studijų likęs dirbti Rusijoje K. Gaigalas ten sulaukė ir revoliucijos. Bolševikai jam parodė raštą su Lenino parašu ir įsakė skubiai pastatyti radijo stotį ryšiams su užsieniu. Po to K. Gaigalas grįžo į Lietuvą, kiek vėliau buvo išvykęs į Paryžių pasisemti patirties..
Po tokių vakarų paskaitos institute Donaldui darėsi vis neįdomesnis. Dar būdamas Panevėžyje, jis iš Maskvos bibliotekos buvo gavęs knygą „Elektroninės skaičiavimo mašinos“ (rusų kalba), o Kaune buvo didžiulė Viešoji biblioteka. Ten jis rado dar vieną knygą, verstą iš anglų kalbos. Straipsniai, knygos, ilgos valandos bibliotekoje, todėl paskaitoms nebelikdavo laiko. Už paskaitų nelankymą tuomet galėjai būti pašalintas iš instituto. Tačiau kaip tik tuomet išėjo TSKP CK įsakas pažangiems studentams leisti nelankyti paskaitų. Šis įsakas ir išgelbėjo Donaldą, nes jis mokėsi labai gerai, taigi buvo pažangus. Nuo trečio kurso jis ima dalyvauti studentų mokslinės draugijos (SMD) veikloje. Kaip tik tuo metu buvo surengta Baltijos šalių ir Baltarusijos SMD konferencija. Joje Donaldas perskaitė pirmą pranešimą apie kompiuterius.
Vėliau sekė pranešimai Rygos, Talino konferencijose. Penktame kurse Taline Donaldas sutinka Maskvos Energetikos instituto SMD pirmininką, kuriam prisipažįsta, jog norėtų rašyti diplominį darbą apie kompiuterius, tik kad Lietuvoje nėra nei vieno mokslininko, kuris tokiam darbui galėtų vadovauti. „Atvažiuok į Maskvą“ – pakvietė pašnekovas. KPI rektorius prof. K. Baršauskas į tokį absolvento norą taip pat pažvelgė pozityviai. Iš savo fondo paskyrė antrą padidintą stipendiją. Maskvoje Donaldas išties buvo sutiktas geranoriškai, gavo ir lovą bendrabutyje, ir Analitinių skaičiavimo mašinų gamykloje nediduką kambarėlį su būtiniausiais prietaisais. Reikia tik stebėtis, kaip slapta gamykla galėjo įsileisti kažkokį studentą iš Lietuvos. Tiesa, gamyklos cechų jam taip ir nepavyko pamatyti, nes įėjimas į jam skirtą kambarėlį buvo iš gatvės.. Diplominį ginti teko Kaune, o čia pagal tuometinius reikalavimus studentas gindamas diplominį darbą turėdavo atsakyti bent į du klausimus. Tik kas juos suformuluos? Teko pačiam juos pasiruošti ir pačiam atsakyti. Buvo 1958 metai.. Žemesnio kurso studentas J. Puodžius apie tai parašė į laikraštį. Apie tai perskaitęs LMA Fizinių-technologinių energetikoje problemų instituto direktorius akad. A. Žukauskas jaunajį Donaldą pakviečia dirbti į institutą. Nors alga pati mažiausia, bet Donaldas laimingiausias žmogus. Tik pradėjęs dirbti jis pakviečiamas į KPI penktakursiams skaityti kompiuterių projektavimo kursą. Trys tuometiniai jo klausytojai diplominiam darbui pasirenka kompiuterijos tematikas. Jų darbų vadovas – metais jaunesnis Donaldas. Du iš tų diplomantų liko dirbti Radiotechnikos katedroje. Po metų buvo nutarta KPI įkurti Skaičiavimo technikos katedrą. Taip Lietuvoje buvo pradėti rengti šios srities specialistai..
Tuo metu Vilniuje pradedama statyti Skaičiavimo mašinų gamykla „Sigma“. Prie jos kuriamas Specialus konstravimo biuras. Jo direktoriumi paskiriamas A. Nemeikšis. Biuro kolektyvas: Nemeikšis, L. Telksnys ir D. Zanevičius. Atsisveikinti su akad. A. Žukausku buvo išties gaila. Bet Vilniuje esi reikalingesnis. Alga šoktelėjo nuo 800 iki 2 400 rublių. Pareigos – skyriaus viršininko, o vieno kambario butas Antakalnyje jaunai šeimai atrodė kaip visi rūmai..
Iš pradžių teko mechaninius perforatorius. Kiek vėliau Maskva nupirko prancūzišką kompiuterį, tiesa tais laikais nebuvo lietuviško žodžio kompiuteris, todėl šį aparatą vadindavo elektronine skaičiavimo mašina. Tai buvo didžiulė žmogaus ūgio spinta pilna tūkstančio lempučių, apačioje duzgia ventiliatoriai.. Tai jiems buvo, mena D. Zanevičius, tarsi mokymo priemonė, norint suvokti kaip reikia projektuoti schemas, suprasti pačią šio sudėtingo aparato esmę. Kolektyvas sparčiai didėjo. Visiems smalsu, ar pavyks sukurti veikiantį lietuvišką variantą ? Prasidėjo projektavimas, montavimas, bandymai. O juos atlikti buvo ne taip jau paprasta. Kiekviena lemputė turėjo 5–6 kontaktus. Lempučių du tūkstančiai, tai vien šių kontaktų apie 10 tūkstančių. Be to, kiekviena lemputė buvo statoma į jai skirtą celę ir vėl kontaktai… Jei nors vienas iš jų nebeveiks prie dviejų pridėjęs du jau negausi keturių. Vis tik 1960 m. jiems pavyko sukurti pirmąjį Lietuvoje kompiuterį. Tiesa, jis veikdavo tik kokią valandą… Bet tai buvo didžiulis laimėjimas ir viso kolektyvo pasididžiavimas!
Taigi tuomet didžiausia problema buvo tie nelemti kontaktai. Tuo metu pasaulyje atsirado tranzistoriai. Laidus jau buvo galima prilituoti, bet vėlgi šis veiksmas neišspręstų kontaktų bėdos. Tuomet D. Zanevičiui kilo mintis iš karto daryti mikroschemas. Į šią jo mintį rimtos galvos tik ranka numojo – fantazijos ir tiek. Bet Fizikos institute tuomet dirbo jaunas mokslininkas J. Požėla. Ten jie jau naudojo vakuuminius įrenginius. Jei taip pavyktų užgarinti varžas, jų nebereikėtų lituoti, sukosi mintys D. Zanevičiaus galvoje. Bet ko tam reikia? Gaubto ir vakuuminio siurblio. Siurblį galima buvo įsigyti, o iš kur paimti gaubtą? Tuomet D. Zanevičius prisiminė, kad po karo praradęs savo vyno fabrikėlį tėvas vyną raugdavo 10 l talpos stikliniuose induose. Puiki idėja! Išprašęs iš tėvo stiklinį butelį jį atsivežė Vilniun. Tik kaip idealiai lygiai nupjauti jo dugną? Tam pasitarnavo senolių išmintis. Benzine išmirkytu vilnoniu siūlu apsuko butelį, siūlą padegė, o jam baigiant degti, butelį kyštelėjo į šalto vandens indą ir dugnas atšoko. Deja, jis nebuvo pakankamai lygus. Tuomet jie iš kaimo atsivežė malūno girnas ir trys vyrai ėmė poliruoti butelio nupjautąjį galą. O po to pasigaminti vakuuminį įtaisą buvo vienas juokas. Tačiau ir vėl problema! Ant ko užgarinti volframą iš kurio formuojamos varžos? Tam reikia vėlgi labai lygaus stiklo. Pagelbėjo žmona stomatologė. Šiam reikalui tiko jos atnešti laboratoriniai stikliukai. Kad užgarinti volframą tik tose vietose kur reikia, reikalingas šablonas. Metinėje folgoje išpjovėme langelis pro kuriuos ir buvo užgarintos varžos. Prilitavę tranzistoriaus kojeles, jie pamatė, jog schema puikiausiai veikia..
Tuo metu Maskvoje buvo nutarta kurti mikroelektronikos centrą. Tai žinodamas, D. Zanevičius vyksta į Elektronikos ministeriją ir parodo veikiančią schemą. Valdininkams net akys ant kaktos iššoko. Tuo metu N. Chruščiovas iš JAV buvo pakvietęs F. Starosą, kad šis Sovietų Sąjungoje pradėtų kurti mikroelektronikos pramonę. Ministerijos klerkai D. Zanevičiui pataria važiuoti pas jį į Leningradą pas F.Starosą,, nes jis ruošia TSKP CK nutarimą šiuo klausimu. Išvydęs veikiančią schemą F. Starosa didžiai nustebo. Jie dar tik ruošiasi kurti mikroelektronikos pramonę, o štai vaikinas iš Lietuvos pasirodė su tokiu veikiančiu gaminiu! Jis tuojau pat išsikviečia kanceliarijos vedėją ir liepia jau parengtame nutarime šalia steigiamo Maskvos mikroelektronikos centro ir jo filialų Kijeve, Minske, Rygoje įrašyti ir Vilnių. Po šio susitikimo praeina savaitė. Šalies ministrų tarybos pirmininkas M. Šumauskas gauna tą TSKP CK nutarimą. Kam Lietuvai reikalinga kažkokia mikroelektronikos pramonė? Viso šio reikalo kaltininkas D. Zanevičius iškviečiamas pas M. Šumauską. Premjeras įtūžęs, kam čia ta mikroelektronika reikalinga, verčiau D. Zanevičius tegul važiuoja į Šiaulius ir „Elnio“ fabrike darbuotojus pamoko, kaip reikia gaminti geros kokybės odas ! Nebuvo patenkinti ir eiliniai klerkai, sprendusieji naujos įmonės likimą. Paskirtas Mokslinio tiriamojo instituto „Venta“ generaliniu direktoriumi. D. Zanevičius gauna kambarėlį antrame aukšte Skalbimo miltelių fabrikėlyje. Dulkės, smarvė.. Supratęs, jog tai kerštas už parodytą iniciatyvą, generalinis direktorius nenusiminė, mynė ministerijų slenksčius, rinko kadrus, užsakinėjo įrangą, kol pagaliau pavyko įsikelti į Vilniaus baldų kombinato patalpas. Ten buvo įrengtas mechaninis cechas, pasigamino gerus vakuuminius įrengimus ir prasidėjo mikroschemų gamyba. Taigi, kaip sako prof. E. K. Zavadskas, Lietuvos elektronikos pramonė, prasidėjusi vyno butelyje, startavo su modernia įranga, gabiais žmonėmis. Tuo metu iš Kijevo Antonovo gamyklos, gaminusios lėktuvus, atvyko specialistai, prašydami pagaminti lėktuvui kompiuterį. „Ar galite?“ Atsakome, kad galime. Ir padarėme. Antonovas, išvydęs Vilniuje pagamintą kompiuterį, stvėrė telefono ragelį ir skambina Veršininui, tuometiniam avijacijos ginkluotųjų pajėgų vadui:
– Pirmasis lėktuvo kompiuteris yra!
Kitame laido gale pasigirsta: „Duokite tam žmogui Lenino premiją.“ Dokumentai premijai gauti parengti. Po kurio laiko D. Zanevičius kviečiamas į Maskvą, nes kandidatus Lenino premijai gauti tvirtindavo TSKP CK biuras. O ten jam ir sako:
– Mes tikime, kad tu pirmasis Tarybų Sąjungoje sukūrei tą borto kompiuterį, bet suprask, politiniame biure tavo kandidatūra nepraeis. Tavo vardas… Supranti sakys tie lietuviai kažkokį amerikoną Donaldą prisiviliojo ir dar nori, kad jam būtų paskirta Lenino premija…
Taip mamos iš amerikietiško filmo išrinktas vardas Donaldas pakišo koją Lenino premijai gauti, nors ir buvo jai pristatytas. Dėl to D. Zanevičius labai nepergyveno, nes turėjo kur kas didesnių rūpesčių. Įmonė plėtėsi. Reikėjo naujų patalpų. Statyboms buvo skirtas sklypas Saulėtekyje, paskui persigalvota. Saulėtekis atiteko studentams. Miesto valdžios galvose brendo Santariškių miestelio idėja, bet kaip ją įgyvendinti, kai ten vieni laukai: nei elektros, nei vandens, nei kanalizacijos, nei šilumos, nei ryšio linijų? O čia be vietos likusi „Venta“. Pinigų karinė pramonė tuomet turėjo į valias. Taip ir buvo nuspręsta, įmonę statyti Baltupiuose, o į ją komunikacijas tiesti iki Santariškių. Pastatyti nauji „Ventos“ korpusai, moderniausia įranga, 3 tūkst. darbuotojų (1100 inžinerių, 50–60 mokslo daktarų ir kandidatų). Kasmet į įmonę būdavo priimama apie 100 jaunų specialistų iš KPI, Vilniaus universiteto. Gausus jaunimo būrys kasmet ateidavo ir iš tuometinių technikumų. Užsakymai plaukė ne vien tik iš karinės pramonės. Jie dirbo ir kosmosui.
Kiek vėliau D. Zanevičiui teko rūpintis ir „Nuklono“ gamyklos kūrimu Šiauliuose, kur vienu metu dirbo iki 4 tūkst. darbuotojų. Abiejų šių įmonių generaliniu direktoriumi tapo D. Zanevičius, kuris iki šiol negali pamiršti, kaip tada žmonės dirbo, nežiūrėdami į laikrodžius, šeštadieniais ir sekmadieniais. Buvo toks nepaprastas entuziazmas kažką naujo padaryti kaip galima greičiau, būti pirmaisiais..
***
Penkiolika metų atidavęs Lietuvos elektronikos pramonei, šiandien dr. D. Zanevičius Lietuvos inžinierių sąjungos prezidentas, Kosminių technologijų studijų centro mokslinės technologinės tarybos pirmininkas savo dėmesį nukreipė į kosmosą, tolimųjų žvaigždžių šviesą.. Gal ir ten jis dar taps kažkurioje srityje pirmuoju?

Gražina Kriščiukaitienė, „Mokslas ir Technika“ 2010 Nr. 5

P.S. Jau išleistos kelios knygos skirtos kosminės mechanikos uždaviniams spręsti, tam naudojant D.Zanevičiaus pasiūlytos h-geometrijos metodus.
Dr. Donaldas Zanevičius išrinktas žurnalo
Journal of Engineering and Architecture
Redakcinės kolegijos nariu.
www.aripd.org/jea Žurnalą leidžia
American Research Institute for Policy Development

CV. Dr. Donaldas Zanevičius is the President of the Lithuanian Engineers Association. He graduated from the Kaunas Technological University; and his way is that of the Engineering Scientist. In the beginning, he participated in the design and creation of the first Lithuanian computer. In 1962 he established the Microchip Design Institute “Venta”, where he worked as a CEO. This institute was the first to design and produce microchips to become the first Lithuanian-made board computer. Later he participated in establishment of the “Nuklonas” factory.

After his career in the industrial field, Mr. Zanevičius was invited to take position of the Deputy Director for science at the Semiconductor Physics Institute of the Lithuanian Academy of Science, and after a while he became an Advisor to the President of the Lithuanian Academy of Science
Dr.Donaldas Zanevičius – Lietuvos inžinierių sąjungos prezidentas, baigęs Kauno Technologijos Universitetą, praėjo mokslininkui-inžinieriui būdingą kelią. Pradžioje dalyvauja projektuojant ir gaminant pirmąjį Lietuvoje kompiuterį.1962m.įkūria mikroschemų projektavimo institutą „Venta“, kur dirbo jo generaliniu direktoriumi. Čia buvo suprojektuotos ir gaminamos pirmosios Lietuvoje mikroschemos, o jų pagrindu pirmasis bortinis kompiuteris. Kiek vėliau įkūria gamyklą „Nuklonas“.
Po darbo pramonėje, pakviečiamas dirbti į Lietuvos Mokslų Akademijos Puslaidininkių fizikos institutą direktoriaus pavaduotoju moksliniam darbui. O po kurio laiko pereina dirbti Lietuvos Mokslų Akademijos Prezidento patarėju.